Tai mama man pranešė šią naujieną:
– Miglė grįžo pavasario atostogų iš universiteto.
Miglė – mūsų kaimynė ir sena mano klasiokė dar iš vidurinės mokyklos laikų. Mes esame draugai nuo vaikystės. Ir mama pradėjo klausinėti, kada mes matėmės, kodėl nebėgu jos pasitikti. Ilgai teko aiškinti, kad vaikinai nepuola prie kaimynų durų sveikinti sugrįžusių.
- Aš jei jau ir eisiu su Migle susitikti, tai tik tinkamai pasiruošęs. Ryšulėlis gėlių būtinas! Juk lankysiu vieną seniausių savo draugių.
- Lankant seną draugę gėlės nėra būtinos. O gal nori padaryti jai įspūdį?, – kilstelėjusi antakį rėžė mama.
Ką? Aš ir Miglė? Pff… Na ir nesamonė….
O ji tęsė:
- Kai du žmonės vienas kitam tinka taip kaip jūs – tik laiko gaišimas nematyti akivaizdžios tiesos. Tomai, tu to bijai? Aš suprantu.
- Kiek galiu tau sakyt? Mes esam tik draugai, jokių kitokių santykių nėra ir nebus! Aš einu į pasimatymus, ji taip pat. Po to mes juos aptarinėjame. Jokių netinkamų minčių nėra. Baigta!
- Ha Ha. Tai turbūt tik klausaisi, kadangi nesu mačiusi, kad pats eitum į kažkokius pasimatymus jau gan seniai, – mama nepasiduoda.
- Tu tik nematai, – suniurzgėjau.
- Taip taip, tiek to, – pagaliau ji nusijuokusi paliko mane ramybėje.
O aš kažkodėl po šio pokalbio likau nervingas… Krepšinis man padės išlieti energija.
Mušinėdamas kamuolį ėjau į aikštelę ir atsiminiau draugo žodžius: “Garsus kamuolio trankymas daug veiksmingiau atkreipia dėmesį nei barbenimas į merginos duris”. Nejučiom mestelėjau kamuolį į duris. Ką aš darau? Bandau tokiu būdų atkreipti dėmesį? Man juk 21, ne 12… Bet jau per vėlu.
- Visada maniau, kad tu trenktas, bet kad taip, – ji iškišusi galvą pro langą nusijuokė ir nubėgo.
Štai pro duris išbėgo Miglė, puolė man į glėbį ir kaip visada patrynė galvą, kad suveltų plaukus. Ach, ji nesikeičia… Prabėgom nužvelgiau ją. Aptempti džinsai išryškinantys užpakaliuką, balta lengva palaidinė ir nuvilnijantys plaukai krentantys ant nugaros. Kodėl negaliu atitraukti akių? Tvardykis! MES TIK DRAUGAI. Nuvijau tokias mintis ir prasidėjo senas geras jaukus Tomo ir Miglės pokalbis. Su pasikandžiojimais vienas kito atžvilgiu. Kaip visada.
Miglei šovė į galvą, kad mums būtina pasilinksminti. Dabar. Ką gi teko skubėti persirengti. Kažkodėl išsirinkti ką apsivilti buvo sunku kaip mergiotei. Iš kur tas noras patikti? Bus gerai taip, einu.
- Tomai, kol aš kirtau mokslus, tu sportavai?- sukrykštė Miglė ją pasitikus.
- Labai juokinga.
- Tikrai, – sekundei susimąstė,- Tomai, dabar tu tikras kaaarrrrštas laimikis.
Kažkodėl suglumęs dėl jos pagyrų nervingai pasitaisiau plaukus ir paėmęs ją už parankės išsivedžiau laukan.
- Bet kodėl nepasipasakojai, kad dailini kūną? – neatstojo ji.
Atrodo mėgavosi mano sumišimu.
- O gal čia dėl fizinio darbo? Būsimiems vaikinams liepsiu būtinai dirbti fizinį darbą, – tęsė.
Kol ji traukė mane per dantį, turėjau laiko akimis apkeliauti jos kūną ir pats. Apsivilkusi juodą suknelę atvira nugara atrodė pritrenkiamai. Kuklus auksu žėrintis kaklo papuošalas traukė akis link krūtinės. Tomai, liaukis!
Mano geriausia draugė graži. To nepaneigsiu.
Mums keliaujant tikslo link išklausiau keletą istorijų apie neišsivysčiusius jos santykius. Su ramiu ir geru Karoliu, su baikeriu Tadu, universiteto komandos futbolo žaidėju Deividu ir dar keletą nereikšmingų istorijų iš studentiškų vakarėlių.
- O kaip tu? Nagi pasakok. – taip ir maniau, kad ji paklaus.
- Aš pasilaikysiu paslaptyje. – Nervingai šyptelėjau.
Aš jau pusę metų niekur nebuvau, rrr…
- Nagi, sakyk. Jei nori slėpti man dar įdomiau, – Miglė šelmiškai mane nužvelgė.
Pakutenau ją kad užsimirštų. Nesuveikė.
- Tomai, kodėl gi tu vienas?
- Nežinau, gal laukiu kažko ypatingo, – iš padilbų pažiūrėjau į ją.
- Tai nori pasakyti jokių pasimatymų mėnesiais?
- Nei vieno nei vieno? O kaip seksas?
- Ach Migle, tu išdykusi pasileidusi mergiote.
- Ką tu vadini išdykusia? – ir ji velniškai gundančiai nusišypsojo.
Tada timptelėjusi mane už rankos pasileido atgal link namų. Ir kaip nebėgti iš paskos?
- Draugai yra tam, kad padėtų,- šelmiškai tarė ji.
Nubėgusi namo pradėjo mane erzinti. Aš stovėjau už durų kol jį menkai pravėrusi duris ir palikusi kabutį, kad durys pilnai neatsidarytų pradėjo save glostyti akimis mėtydama į mane žaibus.
- Nagi, eržile, nejau negali pas mane įsibrauti? Ai, gi Tomas geras berniukas, jam reikia tos vieninteles, o ne kažkokios Miglės. Kažkokios išdykusios pasileidusios mergiotės Miglės.
Susijaudinimas tvenkiasi manyje. Mes draugai, mes draugai, mes draugai….. Velniop. Vienu mostu truktelėjęs duris įsibroviau vidun.
- Manau šiai mergiotei trūksta išsiauklėjimo. Metai universitete labai pakenkė jos manieroms. Bet aš irgi pasiryžęs padėti.
Jau buvau pasiruošęs tiradą kaip reikia auklėti išdykusias merginas, bet mane užčiaupė jos bučinys. Ne, ne bučinys – gyvatės šokis mano burnoje. Mmmm…Jos rankos irgi žino ką daro. Rankos tuo tarpu nuslydo, prasegė marškinius ir papilve nuslydo žemyn, TEN.
- Griebi jautį už ragų? Nežaisk su ugnim, – jau pro sukastus dantys šnypščiau bandydamas neparodyti, kad visai praskydau.
- O taip – jautį. Ne! Taurą- toks pasididžiavimas jau yra nykstanti rūšis. – Ji žino ką reikia sakyti.
O tauras jau visai stangrus. Miglė kraipydama klubus priklaupė ir prasegusi kelnes timptelėjo jas žemyn.
- Vargšas mano geriausias draugas, Tomukas. Niekas jo nepamalonina jau tiek mėnesių,- dusliai tarusi šiuos žodžius, lėtai apsilaižė lūpas.
O taip, ji tai padarys… Tada timptelėjo kelnes žemyn, kartu su apatinėmis. Ir pradėjo mitriai darbuotis liežuviu, lupom, rankom. Tai štai ko šiais laikais mokoma universitete. Ir vėl rankos, liežuvis, lupos… Ir visa tai lydintis šelmiškas žvilgsnis. O Migle, Migle… Jai ir toliau meistriškai besidarbuojant aš pasiekiau palaimą. Šilta sėkla išsiliejo Miglei ant veido, o ji su malonumu apsilaižė aplink.
- Tu man skoloj. Gerai, kad atostogos tęsis dar visą vasarą. O dabar kur mes ten ėjom?
Tada timptelėjusi mane už rankos pasileido atgal link namų. Ir kaip nebėgti iš paskos?
- Draugai yra tam, kad padėtų,- šelmiškai tarė ji.
Nubėgusi namo pradėjo mane erzinti. Aš stovėjau už durų kol jį menkai pravėrusi duris ir palikusi kabutį, kad durys pilnai neatsidarytų pradėjo save glostyti akimis mėtydama į mane žaibus.
- Nagi, eržile, nejau negali pas mane įsibrauti? Ai, gi Tomas geras berniukas, jam reikia tos vieninteles, o ne kažkokios Miglės. Kažkokios išdykusios pasileidusios mergiotės Miglės.
Susijaudinimas tvenkiasi manyje. Mes draugai, mes draugai, mes draugai….. Velniop. Vienu mostu truktelėjęs duris įsibroviau vidun.
- Manau šiai mergiotei trūksta išsiauklėjimo. Metai universitete labai pakenkė jos manieroms. Bet aš irgi pasiryžęs padėti.
Jau buvau pasiruošęs tiradą kaip reikia auklėti išdykusias merginas, bet mane užčiaupė jos bučinys. Ne, ne bučinys – gyvatės šokis mano burnoje. Mmmm…Jos rankos irgi žino ką daro. Rankos tuo tarpu nuslydo, prasegė marškinius ir papilve nuslydo žemyn, TEN.
- Griebi jautį už ragų? Nežaisk su ugnim, – jau pro sukastus dantys šnypščiau bandydamas neparodyti, kad visai praskydau.
- O taip – jautį. Ne! Taurą- toks pasididžiavimas jau yra nykstanti rūšis. – Ji žino ką reikia sakyti.
O tauras jau visai stangrus. Miglė kraipydama klubus priklaupė ir prasegusi kelnes timptelėjo jas žemyn.
- Vargšas mano geriausias draugas, Tomukas. Niekas jo nepamalonina jau tiek mėnesių,- dusliai tarusi šiuos žodžius, lėtai apsilaižė lūpas.
O taip, ji tai padarys… Tada timptelėjo kelnes žemyn, kartu su apatinėmis. Ir pradėjo mitriai darbuotis liežuviu, lupom, rankom. Tai štai ko šiais laikais mokoma universitete. Ir vėl rankos, liežuvis, lupos… Ir visa tai lydintis šelmiškas žvilgsnis. O Migle, Migle… Jai ir toliau meistriškai besidarbuojant aš pasiekiau palaimą. Šilta sėkla išsiliejo Miglei ant veido, o ji su malonumu apsilaižė aplink.
- Tu man skoloj. Gerai, kad atostogos tęsis dar visą vasarą. O dabar kur mes ten ėjom?
